Resonantia est veritas
Kviečiu tave - pažink save
Ar tai primena patogią, spindinčią, tau įtikti norinčią interneto svetainę?
Ne. Ir netaps. Tiesa nepatogi.
Kai jos ieškojau aš - ji buvo paslėpta ne tarp reklaminių knygynų knygų, ne tarp reklaminių visiems žinomų autorių, ne tarp patogių ir gražių eilučių, naujų viršelių. Aš tiesą radau kai pradėjau į rankas imti tai, kas ištremta, išmesta, purvina, nepatogu, kai išdrįsau imti į rankas knygas, kurios buvo pageltonavusiais ir purvinais lapais, ėjusios iš rankų į rankas, pribraukytos kitų. Tiesa pavojinga senoms ekonomikos ir valdymo sistemoms. Šiandiena tiesa ant laužo deginama moderniais būdais. Paslėpta po šimtais kaukių ir klaidinančių dopaminu prisiurbintų mechanizmų.
Aš sutikau mokytojus, kurie žinojo tiesą ir jie neturi tobulų svetainių internete, o mokinių pas juos netrūksta. Socialiniuose tinkluose jie neplyšauja tavo dėmesyje kasdien. Jie kalba vibracija, o ne įvaizdžiu, kaip kaukių baliuje.
Šiandiena eidamas gatve tu radai paslapčių knygą - asmeninės laisvės knygą. Dažnai ji keliauja iš rankų į rankas. Iš lūpų į lūpas. Kas ją rado, perleido per save - paliko kitiems. Nes žmonės joje atradę gausą, laisvę ir vidinę jėgą, suprato - sudeginę ją sunaikins save. Nepasidalinę - nesivadovaus gausos ir laisvės principais.
Jei jauti, kad neatliepia - palik ją kur radai. Pasilik tik šitą kvietimą - visada gali sugrįžti, visada esi laukiamas.
Kelionė į tiesą, laisvę reikalauja pastangų ir tikrumo. Gylio, kantrybės. Netobulumo. Rašymo, savireflekcijų. Tam žemiško laiko iliuzijoje bręsta kiekviena siela.
Žinau ir tai - tie kurie tiesą išmetė, vėliau jos grįžo. Jų niekaip neapleido jos pavadinimas, jis įstrigo prote ir vis primindavo save, nes šis kvietimas niekada nebuvo mano, jis visada paslėptas viduje, genuose, tavo sielos vibracijoje. Mačiau kaip žmonės radikaliai su niekinančiu, EGO pilnu žvilgsniu metė TIESĄ į balą. Ir jie grįžo. Vieni užtruko mažiau nei metus, antri daugiau, kiti 10 metų. Turiu pripažinti tai stipru.
Labas.
Tai – gyva svetainė. Gyvai išgyventi tekstai. Ne teorija, o praktika. Ne idėjos, o patirtys.
Tai, kaip tikras rašaluotas dienoraštis.
Ji – tikra. Ji – čia ir dabar. Ji nelaukia rytojaus. Ji neatideda savęs. Ji netobula, nes ji kinta, juda, vibruoja. Sustingusi tobulybė – tai mirtis.
Kaip ir kiekviena siela – ji nori veikti dabar. Nori jausti save. Nori patirti. Ji nori gylio! Kaip ir kiekviena energija – ji nori tekėti.
Ne užsistovėti. Nes sustojusi – ji džiūsta. Virsta pelke. Ir pradeda smirdėti.
Radai čia kai ką įdomaus, kitokio? Radai tikrumą. Kelionė į savęs atradimą reiškia, kelionę į tikrumą ir laisvę. Ne fanfaras ir pasisėdėjimą prie kavutės su tavo mėgstamu šokoladu.
Tai drąsa pamatyti TIESĄ!
Kalbuosi su tavim paprastai, nevynioju žodžių į vatą, nevelku jų į kaukes.
Nekuriu čia tau tobulo įvaizdžio, po kuriuo nesąmoningai slėpčiau savo baimes ir iliuzinius trūkumus.
Esu tikras – kiekvienas iš mūsų turi svajonių, troškimų, giluminių norų. Ne tų, kuriuos primetė aplinka ar visuomenė. Ne tų, kurie kyla iš palyginimo: „jei kiti gali, ten buvo, turi, pasiekė – vadinasi ir aš turiu...”
Aš kalbu apie tas vidines žinutes, kurios buvo pamirštos. Ištremtos į beribės pasąmonės pakraščius. Apie tas, kurios trumpam sugrįžta, kai pavargstame... kai žiūrime į dangų ar medį, kai kontempliuojame,
ar netikėtai pasineriame į tylą kasdienybės viduryje.
Tada, akimirkai – milisekundei – pasirodo tikrasis Aš. Mes jį pastebime. Taip, tikrai pastebime. Bet iš inercijos, iš seno įpročio jį atmetame. Paleidžiame taip lengvai, kad po kelių minučių net neprisimename, jog jis buvo atėjęs.
Jei tau svarbus tavo vidinis balsas, jei tau svarbi ta gyvybė, kuri alsuoja tavo viduje, jei tau svarbi tavo energija, jei tau svarbu girdėti, kaip plaka tavo širdis – nes ji neša pojūtį, kurį buvai pamiršęs.
Pojūtį krūtinėje, kai plauki laivu ir jauti jūros vėją. Kai matai, kaip leidžiasi saulė toje kryptyje, kur bangos neša tavo gyvenimo keliu...
Jei esi svarbus pats sau – pažink save.
Nes kelionėje į savęs pažinimą gims pokytis. Jis gali būti nemalonus, gali būti radikalus. Bet kai remsiesi tuo, kas gyva viduje – atsiras drąsos įveikti bet kokią baimę.
O jei tau nesvarbu – atmink: šitas etapas irgi yra savęs pažinimo dalis.
Žmogaus gyvenime būna etapas: „Aš sau nesvarbus.“ Jį išgyvena kiekvienas savo sielos kelyje.
Ir vieną dieną žmogus ištaria: „Gana. Aš esu sau svarbus.“
Gyvenimas nebūna tobulas. Nors tikrai pasitaiko išimčių, deja, jų priežastys jūsų labai nenudžiugins...
Gyvenimą reikia rašyti savo ranka. Su visa atsakomybe. Nes jei nerašysi pats – jį parašys už tave. O parašytas jis bus, nori to ar ne.
Nori būti sėkmingas? – Pažink save.
Nori rasti gyvenimo prasmę? – Pažink save.
Turi daug norų, tikrų savo norų? Deja, jiems reikia stebuklingos lazdelės– pažinti save.
Savęs pažinimo kelionė trunka visą gyvenimą.
Ne savaitę, ne mėnesį, ir ne kelis metus. Visą gyvenimą. Tau neužteks perskaityti keliolika knygų ar sudalyvauti keliolika seminarų...
Pažinti save – tai meilės sau ritualas.
Nuolatinis veiksmas. Ne tik ryte ar vakare, ne tik savaitgaliais – bet nuolat. Tai savęs tyrinėjimas, tai savireflekcijos ir pokalbis su savimi raštu, tai buvimas tikru savęs mokslininku.
Tavo gyvenimas slepia tavo užduotis. Tavo potencialą. Tikrą, priklausantį tau. O ne sėkmę po kaukėm. Tavo vidines programas, kurios veda į kitokį suvokimą. Į plėtimąsi. Į sąmonės augimą.
O sąmonė, kaip ir visata, yra užkoduota augti. Tačiau jei augimą pasitinki su pasipriešinimu – atsiranda kančia, sveikatos problemos, krizės. Arba po daugelio metų nepuoselėjant savęs tavo gyvenimas pavirsta pelke. Nes deja nori to ar ne visatos taisyklės yra.
Ir skaudi tiesa: „Mirk arba keiskis.“
Tiesa retai būna maloni. Bet ji išlaisvina. Ji reikalinga, kad prisimintum save, viduje daug metų tyliai kalbantį balsą. Jis tai tu. Jame tavo galia. Jis trokšta tavo meilės. Išgirsk jį!
Man nereikia auditorijos. Aš nekalbu, kad patikčiau. Aš kalbu tam, kad prikelčiau.
Jei ieškai sertifikato – ieškok toliau.
Jei ieškai tikros ugnies – ne dūmų ir ne filtrų, jei nori prisiminti, ką reiškia gyventi ne iš leidimo, o iš vidaus – sėskis šalia.
Mano pažymėjimas – mano kūno randai.
Mano kvalifikacija – tai, kad aš vis dar čia.
Mano teisė kalbėti – tai, kad tu mane girdi.
Jeigu girdi – vadinasi, mes jau kalbamės.
Aš nesu mokytojas. Aš nešu ugnį, įžiebiu ją.
Ir jei tavo vidus dar rusena – aš esu tavo žmogus.
Bet aš turiu:
– kūną, kuris parodė man tiesą, kai protas dar melavo.
– gyvenimus, kuriuos išnešiau be liudijimų.
– ir balsą, kuris ne skamba – dega.
- šimtai valandų skaitymo, tūkstančiai - patirties ir jausmo, vidinės, alcheminės kelionės mano kasdienybė, mokymasis ir praktika, praktika, praktika...
Aš nesu mokytas pagal sistemą – aš esu sudegintas pagal gyvenimą.
Aš kalbu iš vidinio laužo, ne iš prezentacijos.
paveikus pokyčiui?"
Kai žmogus nežino, kas jis yra, jis nežino, kur turi būti.
Ar tu priklausai tai 81 % grupei?
MANO PAŽYMĖJIMAS – MANIFESTAS
Pažymėjimas – tai raktas į sistemą. Bet mano kelias – į sielą.
Aš neturiu diplomų. Aš neturiu sisteminių leidimų kalbėti.
Aš neturiu nieko, kas ramintų skeptiko galvą.